Shia musulmonai
Musulmonai šiitai Lietuvoje
Didysis Islamo Pranašas ir jo šeima
Muhammed'as - didingiausias visų laikų Pranašas!
„Iš tikrųjų, tu (o Muhammed‘ai!) – žmogus nuostabaus būdo“.
Koranas. Sura 68, ajatas 4.
Muhammed‘o (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) asmenybė stulbino jo amžininkus neįtikėtinais kilnumo, ištikimybės ir tyrumo bruožais dar likus daug laiko iki jo misijos pradžios.
Pranašo giminė pirmąja linija išeina iš Izmaelio, Ibrahimo (Abraomo) pirmagimio, stebuklingai Dievo išgelbėto. Muhammed‘as (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) yra tiesioginis Ibrahimo (Abraomo) palikuonis pagal Izmaelio liniją, taip pat kaip Jėzus pagal Ishako liniją yra tiesioginis Ibrahimo (Abraomo) (tegu būna taika su jais!) palikuonis.
Brangaus Allah‘o Pasiuntinio Muhammed‘o (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) gyvenimo kelias – tai Islamo dvasinės kultūros centras, Pranašo sunna, jo žodžiai ir darbai lieka kaip įsakymas visiems musulmonams. Jo gyvenimo kelias – tai ne tik dogmatika ir teisė, - tai metodas, kuris stulbina savo universalumu ir šiuolaikinio žmogaus gilumu.
Dievo Pasiuntinys Muhammed‘as (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) vienintelis iš Pranašų eilës apie kurį informacija išsaugota liudininkų gyvenusių jo laikais ir buvo perduota iš kartos į kartą kontruoliuojant mokslininkams – hadisų tyrëjams, o ne legendų ir daugiau ar mažiau ezoterinių pasakojimų pagrindu kaip kitų pranašų atvejais.
Čia pateiksime kai kuriuos Vakarų mąstytojų nemusulmonų pasisakymus apie paskutinįjį Dievo Pranašą ir tikimės, kad Jums bus įdomu perskaityti tai.
Neseniai Amerikoje buvo išleista knyga, kuri vadinosi „100: didingiausi žmonės istorijoje“. Knygą parašė įžymus istorikas, matematikas ir astronomas Maiklas Hartas. Jis studijavo istoriją, rinkdamas žmones, kurie turėjo didžiausią įtaką žmonijai. Jis ne tiesiog pateikė sąrašą „šimto pirmųjų“ pagal jų reikšmingumą, bet ir įvertino jų įtakingumo laipsnį bei surašė jų vardus pagal pranašumą. Labiausiai stulbinantis dalykas Vakarų žmogui, kuriam masinės informacijos priemonės kemša antiislamišką propagandą, yra tai, kad Maiklas Hartas Pranašą Muhammed‘ą įrašė pirmoje vietoje – pirmuoju iš šimto. Tokiu būdu jis patvirtino paties Allah‘o liudijimą paskutinėje Jo Pranašystėje šiam pasauliui. „Buvo jums Allah‘o Pasiuntinys geras pavyzdys...“ Šventasis Koranas, sura 33, ajatas 21. Į pirmąją vietą įrašydamas Islamo Pranašą, Hartas tikrai padarė paslaugą musulmonams, bet jo pasirinkimas šokiravo nemusulmonus, ypač žydus ir krikščionis, kurie tai priėmė kaip įžeidimą.
Koks tikslas amerikiečiui Amerikoje išleisti knygą už 15 dolerių, kurios apimtis 572 psl., ir ten pat ją pardavinėti?
„Mano sprendimas įrašyti Muhammed‘ą pirmojoje įtakingiausių asmenybių pasaulyje sąrašo vietoje, gali nustebinti kai kuriuos skaitytojus, o daugelį galbūt iš viso privers suabejoti. Bet jis buvo vienintelis žmogus istorijoje, kuris nepaprastai klestėjo (iškilo) kaip religiniame, taip ir pasauliniame lygmenyje“. M. Hartas knygoje „100: didingiausi žmonės istorijoje“. Kas buvo didingiausi vadai istorijoje? Visame pasaulyje garsus žurnalas „Time“ patalpino aukščiau nurodytą antraštę ant žurnalo viršelio. Žurnalas surengė eilės istorikų, rašytojų, karininkų ir kt. apklausą. Iš elės žurnalo „Time“ apklaustųjų regis nei vienas negalėjo ignoruoti Muhammed‘o. Džeimsas Geivinas, JAV armijos karininkas, generolas-leitenantas išeidamas į atsargą pasakė: „Iš vadų eilės, kurie turėjo didžiausią įtaką žmonijos istorijos eigai, aš įvardyčiau Muhammed‘ą, Jėzų ir Leniną, galbūt Mao“.
Profesorius Massermanas po istorijos studijavimo išanalizavo ir priėjo šią išvadą: „Lyderiai turi įvykdyti 3 funkcijas: pavaldinių gerovės ir klestėjimo, sukurti socialinę tvarką, kurioje žmonės jausis palyginti saugiai ir sujungti savo tautą vieninga įsitikinimo (tikėjimo) sistema. Gali būti, kad pats didingiausias visų laikų vadas yra Muhammed‘as, kuris įvykdė visas šias funkcijas“.
Prieš tai kol kas nors pradės kritikuoti Massermaną ar Hartą, kaltindami juos priešiškumu ir papirkimu, leiskite pateikti dar keletą pasisakymų.
„Aš studijavau jį, stulbinantį žmogų ir, mano manymu, tolimą nuo to, kad būtų Antikristu – jį derėtų vadinti žmonijos gelbėtoju“. Bernaras Šou „Tikrasis Islamas“. „Likimo dėka, neturėdamas sau lygių istorijoje, Muhammed‘as padėjo pagrindus trijuose dalykuose: nacijoje, imperijoje ir religijoje“. R. Bosuort-Smit „Muhammed‘as ir mahometizmas“.
Nesunku pateikti dar galybę Muhammed‘o gerbėjų ir kritikų jį giriančių pasisakymų. Nežiūrint į visą jų objektyvumą, žmonės linkę į tulžingumą (pavydą) visada gali vienaip ar kitaip apšmeižti.
Pranašo gyvenimas buvo kaip atversta knyga visiems musulmonams. Jie žinojo jo charakterio gerumą, jo ketinimų tyrumą, atvirumą ir liepsnojantį entuziazmą kovoje už teisybę, kurią jis atėjo skelbti.
„Jis buvo entuziastas pačia geriausia šio žodžio reikšme, kai entuziazmas pasidaro vienintelis dalykas, kuris sulaiko žmones žemėje nuo vidinio puvimo (irimo).
Entuziazmas dažnai būna nešantis blogą, kai jį pagimdo bloga priežastis arba kai jis patenka į nederlingą žemę ir neatneša derliaus. Bet Muhammed‘as ne toks. Jo entuziazmas – tai vienintelis dalykas, kurio reikėjo tam, kad „uždegti“ pasaulį ir šis entuziazmas vertas šio gero tikslo. Jis buvo vienas iš nedaugelio laimingųjų, kurie pasiekė aukščiausios laimės, padaręs didingą tiesą pačiu žmonių gyvenimo šaltiniu. Jis buvo Vienintelio Dievo pasiuntinys ir iki savo gyvenimo galo niekada nepamiršo, kas jis yra ir kokia jo misija, kuri tapo jo būties esme. Jis labai garbingai, suprasdamas savo didingą pareigą, nešė žmonėms žinią...“
Stenli Lein Pulas.
Peržiūrėję visus kriterijus, pagal kuriuos gali būti vertinamas žmogaus didingumas, mes galime drąsiai paklausti: „Ar yra didingesnis žmogus nei jis? Nėra! Muhammed‘as – pats didingiausias iš visų kada nors gyvenusių žmonių!“
Islamo Pranašas Muhammed‘as
Jo šviesybė Muhammed‘as, Abdalla‘os ibn Abd‘ Al-Muttalib‘o Ibn Hašim‘o ibn Abdumanaf‘o sūnus, gimė Mekos mieste. Muhammed‘o tėvas – Abdalla ibn Abd‘ Al –Muttalib‘as mirė prieš jam gimstant. O kai jam buvo 6 metai mirė ir jo motina – Amina. Iki aštuonerių metų amžiaus jis buvo prižiūrimas savo senelio Abd Al-Muttalib‘o, o po senelio mirties gyveno pas savo dėdę Abu Talibą. Jo elgesys ir gyvenimo būdas Abu Taleb‘o namuose traukė visų dėmesį ir greitai meilė jam užgimė visų jų širdyse. Skirtingai nei jo bendraamžiai, kurie vaikščiojo murzini, susivėlusiais plaukais, jis kaip suaugęs šukavo plaukus ir visada buvo švarus, ir tvarkingas. Jis nebuvo godus maistui, nors jo bendraamžiai, kaip ir būdinga vaikams, valgė skubėdami, trupindami, netgi griebė svetimą maistą, o jis valgė labai mažai ir neleido sau padaryti kažką panašaus. Bet kuriomis aplinkybėmis jis atrodė vyresnis nei buvo.
Kai kada, prabudęs, jis eidavo prie „Zam-zam“ šulinio, gerdavo iš jo truputį vandens ir kai jį kviesdavo antriems pusryčiams (priešpiečiams), jis atsakydavo: „Aš nealkanas“. Jis niekada nei būdamas vaikas, nei suaugęs nesiskundė, kad yra alkanas ar ištroškęs.
Dėdė taip mylėjo Muhammed‘ą, kad niekada neatskirdavo jo nuo savęs ir netgi guldydavo miegoti šalia savęs. Abu Taleb‘as sakė: „Jis niekada nemelavo, nesielgė nederamai, ir aš niekada nemačiau, kad jis juoktųsi be priežasties“.
Matydamas svetimus žaislus jis neturėjo noro juos užvaldyti, mėgo būti vienas ir buvo visada kuklus.
Būdamas trylikos metų Muhammed‘as lydėjo savo dėdę kelionėje į Siriją. Šios kelionės metu atsiskleidė jo tyrumas, didybė ir dorumas (sąžiningumas).
Būdamas dvidešimt penkerių metų jis vedė Khadidžą – Huvailid‘o dukrą.
Tarp arabų liaudies Muhammed‘as pagarsėjo kaip teisingas ir doras žmogus, dėl to jį praminė „Amin“, kas išvertus iš arabų kalbos reiškia – teisingas. Būdamas to paties amžiaus, įtaisius „Hadžar al-asvad“ (juodąjį akmenį Kaaboje), jis sukliudė prasidėti nesantaikai ir maištams tarp arabų genčių ir parodė savo kompetensiją bei išmintį, o dalyvaudamas Mekos vyresniųjų tarybos posėdyje, parodė savo žmoniškumą. Būdamas nepriekaištingas, teisingas, susilaikantis nuo pagonybės, abejingas žemiškoms gėrybėms, mąstantis apie Visatos sukūrimą ir nebūdamas stabmeldžiu, jis nepaprastai išsiskyrė iš visų žmonių.
Jam buvo keturiasdešimt metų, kai jo pareiga tapo Pranašo misija, pirmaisiais trejais metais jis viską turėjo laikyti paslaptyje. Praėjus šiam laikui ir liepiant sekančiam Viešpaties atsiųstam ajatui: „Perspėk savo artimiausius giminaičius“ [1] (Koranas, 42:214), jis paskelbė apie savo misiją, visų pirma kviesdamas tikėti Vieninteliu Dievu savo giminaičius. Paskui jis apie savo misiją pranešė visai tautai ir išplatino kvietimą tikėti Vienu Dievu po visą Arabiją.
Būtent nuo to laiko prasidėjo kureišitų lyderių pasipriešinimas prieš Pranašą ir jo engimas. Trylikos metų bėgyje jis savo misiją vykdė Mekoje, nežiūrint į priešų sąmokslus, stabmeldžių tyčiojimąsi ir, rodydamas tvirtumą ir vyriškumą, nei per žingsnį neatsitraukė nuo savo dieviškųjų pareigų.
Kita vertus po tryliką metų trukusios propagandos Mekoje jis buvo priverstas persikelti į Medinos miestą. Po jo persikėlimo į Mediną ten susidarė palankesnė terpė Islamo plitimui, nors per dešimtį Pranašo buvimo tame mieste metų netikintieji, stabmeldžiai ir judėjų gentys sudarė jam nemaža sunkumų.
Dešimtaisiais mėnulio hidžros metais, po visuotinės piligriminės kelionės į Meką, Pranašas lydimas sekėjų, paliko šį miestą ir nuvyko į vietovę vadinamą „Hadir Chum“, kur oficialiai paskelbė Ali savo įpėdiniu ir Imamu musulmonų bendruomenei, tuo įvykdydamas savo didžią Pranašo misiją. Praėjus metams, tai yra vienuoliktaisiais mėnulio hidžros metais, Safar mėnesio 28 dieną Islamo Pranašas paliko šį laikiną pasaulį. Lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!
Pranašas Muhammed‘as – nepriekaištingos moralės žmogus
Allah‘o Pasiuntinys – Pranašų lyderis – buvo tobulas ir didis žmogus. Kalbant apie jo didybę pakanka paminėti tai, kad Aukščiausiasis kreipiasi į jį tokiais žodžiais: „O, Pasiuntinį!“ ir „O, Pranaše!“, ir parodo jį kaip pavyzdį visai žmonijai, ir Koranas tai patvirtina taip: „Allah‘o Pasiuntinys – pavyzdys jums...“ [2] (Koranas, 33:21). Iš tikrųjų jis – nepriekaištingos moralės ir tobulumo įsikūnyjimas. Nurodydamas tai, Viešpats giria Pranašą sakydamas: „Ir iš tikrųjų, tu – žmogus puikaus būdo“ [3] (Koranas, 68:4), „...Jeigu tu būtum grubus ir kietaširdis, tai jie neabejotinai paliktų tave...“ [4] (Koranas, 4:159). Vadinasi, Islamas plinta Pranašo puikaus būdo ir gražaus elgesio su žmonėmis dėka.
Jis nepragyveno gyvenimo dykinėdamas ir kvietė musulmonus į darbą. Melsdamasis Aukščiausiąjam jis sakė: „O, Viešpatie! Ieškau prieglobsčio pas Tave nuo ligos, tinginystės ir negalios“.
Jis buvo teisingumo saugotojas, prekiaudamas nesiimdavo apgaulės ir niekada su niekuo nesiginčijo, nerodė užsispyrimo ir neužkraudavo savo darbo kitiems. Svarbiausia gyvenime jam buvo teisingumas ir sąžiningumas ir jis visada sakydavo: „Teisingumas ir sąžiningumas – dvi vertybės (bruožai) nurodyti visų Pranašų mokyme“.
Jo įsitikinimu, kiekvienas visuomenės narys privalo pasipriešinti engėjams ir nebūti žiūrovo vaidmenyje.
Jis sakė: „Padėk savo broliui ar būtų jis engėjas, ar engiamasis!“. Jo sekėjai klausė: „Padėti engiamajam – mums suprantama, bet kaip mums padėti engėjui?“. Pranašas atsakė: „Sulaikykite jį, kad negalėtų jis engti kito!“.
Gerbiamas skaitytojau! Atsižvelgdami į tai, kad mes gyvename moralinio nuosmulio, paleistuvavimo metu, derėtų išstudijuoti iš patikimų istorinių šaltinių Dievo Pranašų gyvenimo būdą, ir svarbiausia, Islamo Pranašo, nes iš tikrųjų, mūsų laikais jis – verčiausias (geriausias) žmogaus pavyzdys, pasiekęs dieviškosios egzistavimo paskirties tikslo.
Istorija pasakoja apie tris žmonių grupes: imperatorius, filosofus ir pranašus.
Pranašai yra malonios išvaizdos, savo veiksmuose jie labiau vadovaujasi teisingumu ir atvirumu negu valdingumu. Dieviško įkvėpimo pripildyta jų esybė skleidžia šviesą, akinančią, panašią į ryto saulės spindulius, ir nesuprantamą bei paslaptingą. Paprasti, tyri žvilgsniai lengvai ją pamatys, bet aptemę žvilgsniai negalės jos pastebėti. Siela, patenkanti į būties grožio esmę, pajaus jos šilumą, pamatys švytėjimą ir supras paslaptingumą. Sielą pajaus ją kaip meilės šilumą, kaip vilties kibirkštį, ji suras šitą šviesą tik didingiausių žmonių veiduose (išvaizdoje), jų paslaptinguose, pritraukiančiuose žvilgsniuose, dieviškame jų kvietimo aide, jų kuklioje eisenoje, dievobaimingose kalbose, pagarbiame tylėjime ir tobulame gyvenimo būde.
Studijuodami istoriją, mes matome, kad žmonės visada ir visur sekė paskui tuos paprastus žmones. Tokiais buvo Ibrahim, Nuh, Musa, Isa ir kiti didieji istorijos Pranašai (Taika jiems!). Koks gi buvo Muhammed‘as – Pranašų Antspaudas? Jis skaitė šventojo Korano ajatus tiems, kas pradėdavo ginčytis su juo, įrodinėjo savo įsitikinimus paprasta ir prieinama kalba. Jis gyveno asketišką doro žmogaus gyvenimą, teikė pirmenybę alkui ir tuo ugdė savyje kantrybę. Kartais jis jautė tokį stiprų alkį, kad pririšdavo prie skrandžio akmenį, kad nors truputį sumažintų skausmą.
Tiems, kurie jį kankino ir engė, jis rodė atlaidumą ir atsakė gerumu, kuo ir suglumindavo juos. Kiekvieną dieną, kai jis praeidavo gatve, koks nors judėjas nuo savo namo stogo mesdavo ant jo karštas anglis. Pranašas, vietoj to, kad pyktų dėl to, ramiai praeidamas, paėjęs į šalį, nukratydavo nuo savęs pelenus ir tęsdavo savo kelionę. Kitomis dienomis jis nekeisdavo savo kelio, nors žinojo, kad tai pasikartos. Kartą, Pranašo nustebimui, pelenų lietaus nebuvo. Jis šypsodamasis paklausė:
- Kodėl gi mūsų darugas neišėjo šiandien mūsų sutikti?
- Jis serga, - jam buvo atsakyta.
- Vadinasi reikia jį aplankyti, - atsakė Pranašas.
Kai jis atėjo pamatyti ligonio, šis pajautė jo šviesybės gerumą ir širdies tyrumą, ir jam pasirodė, kad jie seni draugai. Būdamas prieš šį tyrą mandagumo, širdingumo ir gerumo šaltinį, judėjas jautė, kad jo siela valosi nuo piktos amoralumo ir blogio dėmės.
Pranašas buvo kuklus ir atlaidus, kuo ir stebino pasipūtusius ir savimylius arabus. Jo gyvenimo būdas, geras elgesys nukreipdavo žmones atvirumui, tvirtumui, artimo meilei, dideliems mąstymams ir sielos apsivalymui.
Pranašo paprastumas, atlaidumas ir kuklumas visai nesilpnino jo tvirtumo ir įtakingumo ir bet kuri širdis gerbė jį, bet koks išdidumas pradingdavo prieš jo didybę, grožį ir pranašumą, ir kad ir kokioj visuomenėj jis buvo, lygių jam neatsirado.
Aukštos Pranašo savybės ir ypatingi bruožai
Viena iš Pranašo savybių buvo tai, kad po pergalės jo neapimdavo puikybė, pavyzdžiui po „Badr“ mūšio ir Mekos užkariavimo. Ir taip pat jo nevaldė nusivylimas dėl nuostuolių, tai patvirta jo ramus elgesys dėl pralaimėjimo „Uhud“ mūšyje, ir ramus pasiruošimas „Hamra al-asad“ mūšiui. Taip pat jo nepaveikė ir tai, kad „Bani Kuraiz“ gentis sulaužė susitarimą ir prisijungė prie netikinčiųjų gretų. Dėl to jis buvo nuovokus ir įžvalgus ir tai padėjo jam teisingai įvertinti priešininkus bei paruošti viską, kas būtina mūšiui. Mūšių metu jis, netgi skaitydamas maldas, buvo ypatingai atsargus ir budrus. Bet kokiomis mūšio sąlygomis ir bet kokiose situacijose buvo mandagus (pagarbus), bet kartu su tuo tvirtas ir nepalaužiamas, ir priklausomai nuo aplinkybių kitimo, keitė mūšio taktiką ir strategiją. Jis galvojo, kad duodant įsakymus sunkiose situacijose reikia veikti greitai, paskaičiuojant viską į priekį ir, svarbiausia, išlaikant susikaupimą. Savo elgesiu jis pritraukdavo prie savęs žmones, sutiprindavo jų dvasios ramybę ir įsitikinimą ir pagrindiniu savo uždaviniu laikė jų tobulėjimą. Pranašas buvo malonus vaikams, gerbė vyresnius, glostė našlaičius ir davė jiems prieglobstį, padėjo vargšams ir benamiams, ir net mylėjo ir gailėjo gyvūnų, drausdamas juos kankinti. Vienu iš pagrindinių jo humaniškumo pavyzdžių ir tai, kad jis siūsdamas karius į mūšį su priešais, reikalavo savo karių geranoriškai elgtis su taikiais gyventojais, neengti jų ir nerengti puolimų naktį, ir draudė kankinti bei žudyti senukus, vaikus ir moteris. Jei tai būdavo įmanoma, jis teikė pirmenybę kviesti priešą taikai, o ne kariauti su juo. Kai kureišitai atėjo pas jį ieškodami taikos, jis atšaukė ekonominę blokadą ir patenkino jų prašymą, leisdams jiems pirkti kviečius Jemene. Pranašas kvietė žmones įtvirtinti taiką visoje žemėje ir neįsitraukti į karus su kitomis gentimis, nebent tik turint svarbią priežastį.
Laiškai, kuriuos jis siūsdavo kaimyninių šalių valdytojams, prasidėdavo Kūrėjo vardu, pasveikinimu ir taikos palinkėjimu. Pranašas liepė žmonėms pasveikinti vienas kitą ir palinkėti taikos susitikus.
Pranašas mūšių metu paskirdavo keletą vadovaujančių, kurie turie komanduoti kariuomenei, nustatydavo jiems bendras apibrėžtas taisykles, tokiu būdu sukurdamas vieningą politinę ir karinę sistemą. Allah‘o Pranašas galvojo, kad paklusnumas ir atsidavimas vadovaujančiąjam yra tvarkos ir disciplinos pagrindas. Pranašas sukūrė pavyzdinę komandavimo sistemą, paskirdamas vadovaujančiuosius pagal jų gerąsias savybes ir talentą, o pats buvo pagrindinis kariuomenės vadas.
Veržimasis gyvenime realizuoti humaniškumą
Pranašas buvo gailestingas visiems, nedarydamas išimties niekam pagal kokius rasinius skirtumus ir panašiai.
Jis visus skatino būti humaniškais ir visada sakė: „Visi žmonės kilę iš Adomo, o Adomas iš molio“, skatino gyventi taikoje ir ramybėje vietoj karo ir atleisti vietoj bausmės. Todėl mes matome, kad jis stodavo į karus vardan kilnių tikslų ir teisingumo įgyvendinimui.
Mekos užkariavimo metu Pranašas pasirodė kaip gailestingumo įsikūnyjimas, geranoriškai atleisdamas priešams, nežiūrint į tai, kad jis laimėjo ir turėjo galimybę atkeršyti jiems už viską. Jis paleido juos ir paskelbė: „Eikite! Jūs laisvi“. „Zat ar-rika‘“ mūšyje musulmonai paėmė į nelaisvę Havs bin Al-Haris‘ą, žmogų, kuris pastoviai kėsinosi į Pranašo gyvybę, bet Pranašas atleido jam ir išlaisvino.
Jo šviesybė ir belaisviams buvo gailestingas, malonus ir, suteikdamas jiems malonę, daugelį išlaisvindavo.
Vadovo charakteris (būdas)
Aukščiau buvo pasakyta, kad Pranašas buvo nepriekaištingos moralės žmogus ir Aukščiausiasis pagirdamas jį sako Korane: „Ir iš tikrųjų, tu – žmogus nuostabaus būdo“ [5] (Koranas, 68:4).
Turėdamas tokį charakterį Pranašas buvo sėkmingas vadovas (kariuomenės vadas) ir tai padėjo jam pasiekti pergalės daugumoje mūšių, ir įgyvendinant Dievo tikslus. Jis buvo geras visiems, mokėjo elgtis su kariais, teisingas, ištikimas savo žodžiui, besilaikantis pažado, neduodantis valios savo pykčiui ir būdamas valdžioje, vietoj bausmės atleisdavo savo priešams. Pranašas formavo taiką tarp žmonių, gesindamas priešiškumo ir pykčio ugnį ir kiekvienam parodydavo jo vietą.
Jis išsiskyrė drąsa, įžvalgumu ir aštriu protu, kas atsispindėjo jo veiksmuose ir gyvenimo būde.
Būdamas labai protingas žmogus, jis, nežiūrint į savo genties žmonių grubumą, išpuikimą, žiaurumą ir savimyliškumą, vis dėlto sugebėjo juos perauklėti ir vadovauti jiems taip, kad vėliau jie stojo į jo gynėjų gretas, aukštai pakėlė Islamo lygį ir stojo į šventojo karo kelią. Islamo Pranašas naudojo naują taktiką karinėse operacijose, politikoje, atgaivino ekonomiką, valdymo būdus ir visuotinių klausimų sprendimą.
„Ahzab“ mūšyje, kuriame dalyvavo visos Arabijos pagonių ir kai kurios judėjų gentys, jo šviesybė, pasitaręs su kitais, įsakė iškasti griovį aplink miestą, kuo ir sustabdė priešų įsiveržimą į jį. O „Hudaibiia“ mūšyje jis surengė pasitarimą su Kuraiš genties seniūnais ir sudarė su jais susitarimą, kas vėliau davė didelius rezultatus. Jo karinis pasisekimas buvo dėl to, kad jis rodydamas iniciatyvą mūšio laukuose, priešo gretose siejo sumišimą ir statė juos į padėtį be išeities.
Pranašas sugebėjo nustatyti idealią valdymo formą, kurios prieglobstyje žmonės gyveno, paklusdami jo dieviškąjam valdymui, atsiskyrę nuo netikinčiųjų. Pranašas kvietė žmones į Islamą taikiu keliu ir stojo į mūšius tik dėl priešo puolimo (agresyvių veiksmų) arba dėl žiauraus engimo iš netikinčiųjų pusės. Kitais žodžiais, jis naudojo jėgą tik tam, kad sunaikintų prievartą ir neapykantą ir visi mūšiai nebuvo be kažkokių priežasčių, kurias musulmonai taip pat pripažino svariomis.
Švarumas (tvarkingumas)
Pranašas buvo labai tvarkingas žmogus ir teikė didelę reikšmę asmeninei higienai. Neapsiribojo vien tik ritualiniais apsiplovimais, jis prausėsi dažnai, laikydamas ir tą, ir aną tarnavimu Dievui, o taip pat būtinu sveikatai. Pranašas plovė galvą kedrų lapų nuoviru, šukavosi, kvėpinosi muskusu ir ambra, ir jo drabužiai visada buvo švarūs. Po kelis kartus per dieną valė dantis, ypatingai prieš miegą ar atsibudęs. Kiekvieną kartą prieš valgį ir po jo jis plovė rankas, praskalavo burną ir nevalgė tų augalų, kurie turėjo stiprų kvapą. Netgi žygiuose turėjo šukas, dantų šepetėlį ir veidrodį.
Savo kukliuose ir paprastuose namuose jis laikėsi visiškos švaros ir sakė visiems nepalikti šiukšlių nakčiai namie. Pranašas liepė visiems laikytis asmens higienos, savo namuose palaikyti tvarką ir švarą, ir ypatingai reikalavo praustis ir kvėpintis prieš penktadieninę maldą. Ir jo kūno švara atitiko jo sielos švarą.
Etiketas
Visuomenėje Pranašas buvo linksmas ir malonus žmogus, o vienumoje rimtas ir susimąstęs. Jis niekada įdėmiai (įkyriai) nežiūrėjo į žmones, kalbėdamasis nuleisdavo žvilgsnį ir visada su visais sveikindavosi pirmasis, net su vaikais ir vergais. Jis neištiesdavo kojų prieš kitus ir kai ateidavo į susirinkimą sėsdavosi į pirmą pasitaikiusią laisvą vietą, neleisdamas kitiems atsistoti prieš jį arba atlaisvinti vietą jam. Pranašas niekada nepertraukdavo pašnekovo ir elgdavosi su juo taip, kad atrodė, nėra labiau už jį gerbiamo žmogaus. Jis kalbėdavo ramiai, aiškiai, mandagiai, nenaudodamas nederamų ir įžeidžiančių žodžių, ir niekada nekalbėjo daug. Kai Pranašą piktindavo kieno nors nederamas elgesys, tai jo veide atsispindėdavo nepasitenkinimas, kita vertus jis niekam nepriekaištavo ir neužgauliojo už tai.
Jis visada lankydavo sergančius ir dalyvaudavo laidotuvėse, kuo rodė savo pagarbą kitiems.
Pranašas niekam neleisdavo piktžodžiauti, įžeidinėti ir žeminti ko nors ir vien tik tam, kad nustatytų teisingumą, leisdavo išsakyti savo nuomonę apie kitus.
Didžiadvasiškumas
Pranašas buvo atlaidus tiems, kas blogai ir nepagarbiai elgėsi su juo, nejausdamas blogio ir priešiškumo, ir nesiveršdamas keršyti, laikė atleidimą vertesniu dalyku už kerštą. „Uhud“ mūšyje, nežiūrint į mylimo dėdės – Hamz‘os Ibn Abd Muttalib‘o netektį ir nežmonišką kureišitų poelgį, kurie išsityčiojo iš jo mirusio kūno, Pranašas nepasielgė panašiai su kritusių priešų kūnais. O kai Hind – Abu Sufian‘o žmona ir jos bendrai, kurie buvo atsakingi už šį nusikaltimą, atsidūrė jo valdžioje, jis nepradėjo jiems keršyti ir net neleido savo šalininkams įžeidinėti jų.
Kai musulmonai užėmė vietovę „Heibar“, judėjai pasidavė, bet nusprendė nužudyti Pranašą ir nusiuntė jam užnuodytą maistą. Pranašas sužinojo apie jų užmačias, bet vis tiek nepradėjo bausti. O kitą kartą jį norėjo nunuodyti viena judėjų moteris, bet Pranašas atleido ir jai.
Abdalla Ibn Ubai – munafikų (veidmainių) vadas, išsigelbėjęs tuo, kad ištarė žodžius liudijančius vienintelį Dievą ir kad Muhammed‘as Jo Pranašas, dvasioje jautė nenumaldomą priešiškumą jo šviesybei, nes po to kai Pranašas persikėlė į Mediną jo genčių valdymo klausimas pranyko visiems laikams. Jis nepraleisdavo patogaus momento pakenkti Pranašui, veikdamas kartu su judėjais, kurie norėjo sunaikinti Islamą, skleisdami melagingus gandus, keldami neramumus ir t.t. Allah‘o Pasiuntinys vietoj to, kad neleido šalininkams nubausti jo už jo veiksmus, buvo nuolaidus ir atlaidus jam, o kai Abdalla sirgo, jis lankė jį.
Musulmonams grįžtant iš „Tabuk“ mūšio, veidmainiai sumanė gudrų Pranašo nužudymo planą. Jie susitarė išgąsdinti jo šviesybės arklį, kai jis eis pavojingu keliu kalnuose, kad jis numestų jo šviesybę žemyn. Kita vertus jiems nepavyko pasiekti savo tikslo ir, nors jų veidai buvo uždengti, vis dėlto Pranašas pažino šiuos niekingus žmones, bet kad ir kiek šalininkai įtikinėjo, jis neįvardijo jų, tuo pasigailėdamas jų.
Įstatymo saugotojas
Kartu su tuo, kad Pranašas buvo atlaidus ir geraširdis tiems, kurie niekšiškai elgėsi su juo, jis buvo griežtas Dievo įstatymų pažeidėjams ir, nustatydamas teisingumą bei vykdydamas bausmes nusikaltėliams kad ir kas jie buvo, neleido aplaidumo. Nes teisingumas yra visuotinio saugumo pagrindas ir negali būti leista, kad įstatymo vykdymas būtų atiduotas į nerūpestingų žmonių rankas, visuomenę padarant jų auka.
Užkariaujant Meką viena moteris iš „Ban Mahzum“ genties buvo nustatyta vogusi ir pasmerkta bausmei. Jos giminaičiai, įsitikinę, kad visuomenė dalinama į klases, laikė gėdingu dalyku, jei jų rato žmogus bus nubaustas tokia bausme ir nusprendė, kad ir kiek tas atsieitų, neleisti neleisti įvykdyti bausmės.
Bet Pranašas nesutiko su jais ir pasakė: „Prieš tai buvusios gentys ir klanai pasidavė moraliniam nuosmukiui ir žuvo, nes teisingumo įtvirtinime naudojo diskriminaciją. Prisiekiu Dievu, kurio galingiausioje valioje yra mano siela, aš neparodysiu silnumo ir nerūpestingumo vykdant ir nustatant teisingumą, net jei nusikaltėlis mano artimas giminaitis!“. Pranašas nelaikė savęs išimtimi iš šios taisyklės ir nemanė, kad jis yra aukščiau įstatymo.
Kartą Pranašas atėjo į mečetę ir, skaitydamas pamokslą, pasakė: „Aukščiausiasis prisiekė, kad Paskutiniojo Teismo Dieną neatleis engėjams. Jeigu kam nors iš jūsų aš padariau blogą ir pažeidžiau jūsų teises, aš pasirengęs atsakyti ir sumokėti“.
Savade Ibn Keis atsistojo iš vietos ir pasakė: „O Allah‘o Pasiuntiny! Tą dieną kai Jūs grįžot iš Taifo, Jūs, mojuodamas lazda, sudavėt į mano pilvą, ir man skaudėjo“.
Pranašas pasakė: „Iš tikrųjų aš nesąmoningai (netyčia) padariau tai! Bet vis tiek aš pasirengęs stoti prieš įstatymą ir priimti bausmę“, ir liepė atnešti tą pačią lazdą, davė ją Savade Ibn Keis‘ui ir pasakė: „Užgauk mane šia lazda per tą kūno vietą, per kurią aš tave užgavau, ir išieškok mano skolą šiame pasaulyje“.
Savade pasakė: „Ne, aš atleidžiu Jums“. Tada Allah‘o Pranašas ištarė: „Lai Viešpats parodo tau malonę!“.
Toks buvo elgesys nustatant teisingumą visuomenėje ir saugant dieviškąjį įstatymą vadovo, kuris turėjo religinę – valstybinę valdžią.
Kitų nuomonės gerbimas
Pranašas neleido nei sau, nei kitiems kištis į klausimus, kurie buvo nustatyti dieviškuoju apreiškimu Korano ajatuose, pavyzdžiui, kas liečia tarnavimą Dievui, prekevimą ir t.t. Ir besąlygiškai vykdė tuos reikalavimus, nes jų pažeidimas lygus šventvagystei ir Koranas taip liudija apie tai.
Bet klausimais, kurie buvo susiję su darbu ir gyvenimo būdu bei turėjusiais individualų charakterį, bet tuo pačiu metu leidžiamais šariato, žmonės turėjo žodžio ir veiksmų teisę.
Niekas neturėjo teisės kištis į kitų asmeninį gyvenimą, o kai reikalas lietė socialinius klausimus, tai Pranašas laikėsi žodžio teisės.
Fatima – Zahra Jos šviesybės vardai: Fatima, Siddiqa, Mubaraka, Tahira, Zakija, Razija, Marzija, Muhaddisa, Zahra [1] (Amali Saduk, psl. 688; Bihar, t. 43, psl. 10). Epitetai: Um al-Hasan, Um al-Husein, Um al-Mahsin, Um Aimma, Um Abiha [2] (Kašf al-Gumme, t.2, psl. 18; Manakib Šahr Ašub, t. 3, psl. 132). Kai kurie iš jos labiau žinomų titulų: Zahra, Batul, Siddikatu al-Kubra, Mubaraka, Azra, Tahira, Seiidatan-Nisa [3] (Manakib, t. 3, psl. 133; Bihar, t. 43, psl. 16). Tėvas: Allah‘o Pasiuntinys Muhammad‘as ibn Abdalla, disysis Islamo Pranašas (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!). Motina: Hadidža Kubra, pirmoji moteris priėmusi Islamą. Gimimas: Mekka, praėjus 5 metams nuo Pranašo misijos pradžios [4] (Manakib, t. 3, psl. 132; Usul Kafi, t. 1; psl. 458). Kankinės mirtis: Medinos miestas, 11 hidžros metais, po dviejų su puse mėnesio po Pranašo mirties [5] (Manakib, t. 3, psl. 132; Usul Kafi, t. 1, psl. 458). Palaidojimo vieta: pagal šventosios Fatimos (lai būna taika su ja!) norą, o taip pat dėl politinių motyvų, ją naktį slapta palaidojo Imamas Ali [6] (Manakib, t. 3, psl. 132; Usul Kafi, t. 1, psl. 458), ir iki šio laiko jos palaidojimo vieta nežinoma. Jos šviesybės Fatimos vaikai: Imamas Hasan Mudžtaba, Imamas Husein Seiid Šuhada, Zeinab Kubra, Um Kulsum ir Mahsin, kuris žuvo taip ir negimęs [7] (Manakib, t. 3, psl. 10). Penktadienį, 20 dieną džamadi as-sani mėnesio, praėjus 5 metams po Pranašo misijos pradžios [8] (Kašf al-Gumme, t. 2, psl. 4; Manakib Šahr Ašub, t. 3, psl. 132; Muntahi al-Amal, psl. 156; Beit al-Ahzan, psl. 4), dieviškojo apreiškimo namuose, po šventu Hidžazo dangumi, Mekkos akmens kalnų papėdėje, priešais šventąją Kaabą, ten, kur jo šviesybė Allah‘o Pasiuntinys (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) skaitė Koraną, išskirdamas aplink dieviškojo žodžio šviesą, gimė mergaitė. Būtent Pranašo namuose, kuris buvo gerai pažįstomas ir lankomas angelų, ten, kur dieną ir naktį buvo skaitomos maldos, namuose, kurie buvo našlaičių ir vargšų viltis, ir priebėga belaisviams (vergams), Muhammad‘o (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) ir Hadidžos (lai būna taika su ja!) namuose gimė Fatima. Kartu su Fatimos (lai būna taika su ja!) gimimu Pranašo namai kiekvieną dieną vis labiau pildėsi švelnumo ir gėrio. Po didžiojo Pranašo susidūrimų su netikinčiaisiais, kada Allah‘o Pasiuntinys patirdavo sunkumus, būtent mažoji Fatima suteikdavo tėvui pasitikėjimą, pašalindavo nuovargį ir suteikdavo ramybę. Nuostabu! Mergaitė turėjo tokią aukštą padėtį, kad jo šviesybė Allah‘o Pasiuntinys (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) šalia jos rasdavo nusiraminimą ir ramybę! Apie šventąją Fatimą Allah‘o Pasiuntinys (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) sakė: „Ji iš manęs, ir aš iš jos įkvepiu dieviškojo rojaus kvapą“ [9] (Kašf al-Gumme, t.2, psl. 24; Bihar, t. 43, psl. 4, 5, 6, 54; Uiiun Ahbar ap-Riza, t. 1, psl. 116). Tokie Pranašo (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) žodžiai apie šventąją Fatimą nestebina, nes ji viena iš žmonijos didingųjų žmonių. Juk Aukščiausiasis Allah‘as apie jos didingą padėtį sako šv. Korane: „Ištikrųjų Allah‘as nori pašalinti nešvarumus tik nuo jūsų, jo namų šeimos ir apvalyti jus pilnu apvalymu“ (Sura 33, ajatas 33). Jos šviesybė Fatima Zahra (taika jai!) turėjo savyje Pranašo (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) bruožus (gerąsias sąvybes). Apšviestas dieviškąją šviesa šventosios Fatimos gyvenimas yra vienas iš išmintingojo dieviškojo likimo ženklų. Šventoji Fatima – išrinkta Dievo tarp pasaulio moterų. Pats Fatimos (lai būna taika su ja!), Pranašo dukros, egzistavimas yra didžiausias įrodymas to, kad moteris taip pat gali vienodai su didžiosiomis teologijos asmenybėmis pasiekti dvasinio tobulumo ir savo tikrosios paskirties. Jos šviesybė Fatima – didinga asmenybė Neabejotinai, šventosios Fatimos (lai būna taika su ja!) didinga asmenybė, kuri įeina į skaisčiųjų skaičių [11] (Amali Saduk, psl. 393) ir yra visų moterų ponia, aukščiau mūsų riboto, žemiško supratimo ir įsivaizdavimo. Veržimasis gauti jos šviesybės Fatimos palankumą ir vadovavimą (priežiūrą), o taip pat ir jos šeimos, yra mūsų religinė pareiga [12] (Amali Mufid, psl. 27, 38). Ji – moteris, kurios pyktis ir nemalonė yra Allah‘o pyktis ir nemalonė [13] (Kašf al- Gumme, t. 2, psl. 14, 24). Tuo tarpu, kai mes apriboti kalboje, argi įmanoma, kad mes galėtumėm pažinti visapusišką ir stulbinančią jos dvasinę asmenybę? Todėl pasiūlysime jums tyrų vadovų (mokytojų) pasisakymus apie Fatimą (tegu būna taika su ja!): - Jo šviesybė Allah‘o Pasiuntinys pasakė: „Angelas Allah‘o įsakymu nužengė pas mane ir pranešė man džiaugsmingą žinią apie tai, kad Hasan ir Husein bus rojaus jaunuolių vadovais, o Fatima – visų moterų ponia rojuje“ [14] (Amali Mufid, psl. 13; Amali Tusi, t. 1, psl. 83). - Allah‘o Pasiuntinys pasakė: „Pačios didingiausios pasaulio moterys yra keturios: tai Mariam (Marija) – Imaran‘o dukra, Hadidža – Huvailid‘o dukra, Fatima – Muhammad‘o dukra ir Asija – Mazohim‘o dukra (Faraono žmona)“ [15] (Bihar, t. 43, psl. 36). - Allah‘o Pasiuntinys (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) pasakė: „Rojus laukia keturių moterų: Mariam – Imran‘o dukros, Asijos – Faraono žmonos, Hadidžos – Huvailid‘o dukros, Pranašo žmonos ir Fatimos – Muhammad‘o dukros“ [16] (Kašf al-Gumme, t. 2, psl. 23). - Taip pat jis pasakė: „Allah‘as pyksta Fatimos pykčiu ir patenkintas jos pasitenkinimu“ [17] (Kašf al-Gumme, t. 2, psl. 24). - Imamas Musa ibn Džafar (lai būna taika su juo!) perduoda nuo savo tėvo, kad Allah‘o Pasiuntinys pasakė: „Allah‘as išrinko 4 iš moterų: Mariam, Asiją, Hadidžą ir Fatimą (lai būna taika su jomis!)“ [18] (Bihar, t. 43, psl. 19). - Imamas Riza (lai būna taika su juo!) perduoda nuo Allah‘o Pasiuntinio (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!), kad jis pasakė: „Hasan ir Husein (lai būna taika su jais!) po manęs ir jų tėvo geriausi iš žemės gyventojų, o jų motina – geriausia iš pasaulio moterų“ [19] (Bihar, t. 43, psl. 19-20). Knygose Buhari „Sahih“ ir Muslim‘o „Sahih“, kurios yra vienos iš patikimiausių sunitiškų šaltinių, o tų knygų autoriai patys žinomiausi sunitų mokslininkai, yra perduota, kad Allah‘o Pasiuntinys pasakė: „Fatima – visų rojaus moterų ponia“ [20] (Bihar, t. 43, psl. 36). - Imamo Sadik‘o (lai būna taika su juo!) paklausė: „Ar nereiškia tai, kad Pranašas pasakė: „Fatima – moterų ponia rojuje“, kad tai liečia tik jos laiko moteris?“ į ką imamas atsakydavo: „Tai apie Mariam, bet Fatima – rojaus moterų ponia nuo pirmos iki paskutinės“ [21] (Bihar, t. 43, psl. 36). - Allah‘o Pasiuntinio kažkaip paklausė: „O Allah‘o Pasiuntinį, Fatima – tik savo laiko rojaus moterų ponia?“ Jis pasakė: „Tai liečia Mariam – Imran‘o dukrą, bet mano dukra Fatima – rojaus moterų ponia nuo pirmos iki paskutinės“ [22] (Bihar, t. 43, psl. 24). - Mufazzal sako: „Aš paklausiau imamo Sadik‘o (lai būna taika su juo!) apie Allah‘o Pasiuntinio žodžius (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!), kuriuos jis pasakė apie Fatimą, kad ji – rojaus moterų ponia: – Sakykit, tai tik apie jos laiko moteris? - Tai liečia Mariam (t.y. ji savo laiko moterų ponia), o Fatima (lai būna taika su ja!) – pasaulio moterų ponia nuo pirmos iki paskutinės – atsakė jis“ [23] (Bihar, t. 43, psl. 24). - Imamas Ali ibn Musa ar-Riza (lai būna taika su juo!) perduoda nuo savo tėvo, jis – nuo tikinčiųjų valdytojo Imamo Ali, kad Allah‘o Pasiuntinys pasakė: „Paskutiniojo Teismo Diena pasigirs kreipimasis iš Aukščiausiojo sosto: „Užmerkite akis, nes praeis Fatima, Muhammed‘o dukra“ [24] (Kašf al-Gumme, t. 2, psl. 13). - Abu Aiub Ansari perduoda nuo Allah‘o Pasiuntinio: „Paskutiniojo Teismo Dieną pasigirs balsas: „O, žmonės! Nuleiskite galvas ir užmerkite akis, Fatima eis per sirat tiltą“ [25] (Sirat – tiltas per pragarą, kurį gali pereiti tik teisingieji). Ir ji pereis per tiltą apsupta 70 tūkstančių rojaus merginų“ [26] (Kašf al-Gumme, t. 2, psl. 13). - Pranašas (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) kreipėsi į Fatimą tokiais žodžiais: - O, Fatima! Aukščiausiasis Allah‘as pažiūrėjo į žemės gyventojus, išrinko iš jų tarpo tavo vyrą ir pasiuntė man apreiškimą, kad ištekinčiau tave už jo. Negi tu nežinai, kad dėl tavo didybės Allah‘as išrinko tau vyrą, kuris anksčiau už kitus priėmė Islamą, kurio kantrybė ir geros sąvybės aukščiau ir kurio žinios didesnės nei kitų? [27] (Bihar, t. 43, psl. 97-98; Hisal Saduk, psl. 412). - Imamas Sadik‘as (lai būna taika su juo!) pasakė: „Jeigu Aukščiausiasis Allah‘as nebūtų sutvėręs teisingųjų valdytojo Ali Fatimai (lai būna taika su ja!), tada visame pasaulyje nebūtų lygaus Fatimai santuokai“ [28] (Bihar, t. 43, psl. 97; Usul Kafi, t. 1, psl. 461; Muntahi al-Amal, psl. 159; Amali Tusi, t. 1, psl. 42; Kašf al-Gumme, t. 2, psl. 19, 31). - Sufian ibn Ainie sako: „Imamas Sadik‘as (lai būna taika su juo!) komentuodamas ajatą: „Jis atskyrė jūras, kurios pasirengusios susitikti“ [29] (Sura 55, ajatas 19) – pasakė, kad čia turima omenyje Ali ir Fatima (lai būna taika su jais!), „išeina iš jų abiejų žemčiūgas ir koralas“ [30] (Sura 55, ajatas 22) – pasakė, kad turima omenyje Imamas Hasan ir Imamas Husein (lai būna taika su jais!) [31] (Bihar, t. 32, 43; Manakib Šahr Ašub, t. 3, psl. 101). - Kažkaip Imamo Sadik‘o (lai būna taika su juo!) paklausė, kodėl Fatimai (lai būna taika su ja!) davė epitetą Zahra (švytinti, spinduliuojanti, spindinti). Imamas atsakė: „Kai ji stodavo Allah‘o garbinimui mihrabe [32] (maldos (garbinimo) vieta arba vieta, nurodanti į Kaabos pusę), jos šviesa nušviesdavo dangaus gyventojus, taip kaip žvaigždės apšviečia žemę“ [33] (Bihar, t. 43, psl. 12; Maani al-Ahbar, psl. 64; Ilal al-Šaroe, psl. 173). - Hadisuose perduodama, kad: „Kiekvieną kartą, kai Fatima (lai būna taika su ja!) atlikdama maldą garbindavo Dievą, o tuo metu verkdavo jos kūdikis, matė, kad lopšys supdavosi ir angelas ramindavo jos vaiką“ [34] (Bihar, t. 43, psl. 45; Manakib Šahr Ašub, t. 3, psl. 116). Imamas Bakir‘as (lai būna taika su juo!) perduoda, kad kažkaip Allah‘o Pasiuntinys pasiuntė Salman‘ą Farsi su reikalais į Fatimos namus. Salman‘as pasakė: „Aš priėjau prie durų, pasveikinau namų gyventojus ir išgirdau Fatimos balsą, ji skaitė Koraną, o tuo tarpu rankinio malūnėlio, naudojamo grūdų malimui, girnos pačios savaime judėjo ir malė grūdus“ [35] (Bihar, t. 43, psl. 46; Manakib Šahr Ašub, t. 13, psl. 116). Moralinis tyrumas ir skaistumas Jos šviesybė Fatima (lai būna taika su ja!) į klausimą: „Kas yra geriausia skaisčiai moteriai?“ atsakė: „Geriausia moterims, kada ji nemato pašalinių vyrų ir vyrai taipogi nemato jų“ [36] (Kašf al-Gumme, t. 2, psl. 23, 24; Manakib Šahar Ašub, t. 3, psl. 119; Muntahi al-Amal, psl. 161). O taip pat į Allah‘o Pasiuntinio klausimą, kurį jis uždavė bendražygiams: „Kokiu metu moteris labiausiai priartėja prie Dievo?“, jos šviesybė Fatima (lai būna taika su ja!) atsakė taip: „Moteris labiausiai artima Sutvėrėjui tuo metu, kai pasislepia nuo trokštančių (geidulingų) pašalinių vyrų akių pačiame slapčiausiame savo namų kamputyje“. Išgirdęs šiuos Fatimos žodžius Allah‘o Pasiuntinys malonėjo pasakyti: „Iš tikrųjų, Fatima iš manęs“ [37] (Bihar, t. 43, psl. 92; Muntahi al-Amal, psl. 162). Būtina pažymėti, kad moteriai išeiti iš namų nėra uždrausta, išskyrus atvejį, jei moterį persekioja nuodėmingi tikslai, kurie tvirkina visuomenę. Ir šis hadisas nurodo tai, kad moteriai nepageidautina rodytis nepažystamiems vyrams. Abejingumas šio laikino pasaulio puošmenoms 1. Imamas Sadžad‘as (lai būna taika su juo!) pasakė: „Asma, Amiš‘o dukra, papasakojo man, kad kažkaip, kai ji buvo pas Fatimą, Allah‘o Pasiuntinys atėjo pas savo dukrą. Jos šviesybė Fatima – Zahra (lai būna taika su ja!) turėjo vėrinį iš aukso, kurį jai padovanojo teisingųjų valdytojas Imamas Ali (lai būna taika su juo!). Pranašas (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) pasakė: „Fatima! Būtų geriau, jei tu atsisakytum šio leistino (teisėto) turto. Tada žmonės nekalbės, kad Pranašo dukra rengiasi kaip turtingi žmonės“. Jos šviesybė Fatima nusiėmė vėrinį ir pardavė jį, o už gautus pinigus nupirko vergą ir davė jam laisvę, kas nudžiugino Allah‘o Pasiuntinį“ [38] (Bihar, t. 43, psl. 81; Uijun al-Ahbar ar-Riza, t. 2, psl. 45; Manakib Šahr Ašub, t. 3, psl. 121). 2. Imamas Bakir‘as (lai būna taika su juo!) pasakė: „Ruošdamasis į kelionę Allah‘o Pasiuntinys atsisveikino su savo artimaisiais ir paskutinė iš artimųjų su kuriais jis atsisveikino, buvo jo dukra Fatima (lai būna taika su ja!). Pranašas į keliones visada leisdavosi iš jos šviesybės Fatimos namų. Ir kiekvieną kartą grįžtant iš kelionės, pirma su kuo jis susitikdavo būdavo Fatima – Zahra, o po to jau kiti giminaičiai. Vieną kartą Allah‘o Pasiuntinys susiruošė į kelionę, o Ali, gavęs kažką iš karo laimikio, atidavė Fatimai. Fatima gavo dvi sidabrines apyrankes ir medžiagą užuolaidoms. Užuolaidą ji užkabino ant namų durų. Kai Allah‘o Pasiuntinys grįžo iš kelionės, pirmiausia užėjo į mečetę, o po to, kaip visada, patraukė pas Fatimą. Fatima laiminga atsistojo, kad su meile sutiktų Islamo Pranašą. O Allah‘o Pasiuntinys, pamatęs užuolaidą ant durų ir sidabrines apyrankes ant Fatimos rankų, ne įėjo į namą, o sėdo prie durų slenksčio, iš kur galėjo matyti dukrą. Jos šviesybė Fatima labai nuliudo ir pradėjo verkti, pasakiusi: „Niekada anksčiau tėvas taip nesielgė su manim“. Po to jos šviesybė Fatima (lai būna taika su ja!) nuėmė užuolaidą nuo durų ir pakvietusi savo sūnus padavė jiems tą užuolaidą ir sidabrines apyrankes. Ji pasakė: „Prieikite prie mano tėvo, perduokite jam nuo manęs pasveikinimą ir pasakykit: „Po Jūsų išvykimo mes nieko neįsigijom, išskyrus šitai. Panaudokite tai savo nuožiūra“. Hasan‘as ir Husein‘as įvykdė savo motinos paliepimą. Allah‘o Pasiuntinys pabučiavo Hasan‘ą ir Husein‘ą, apkabino juos ir pasodino sau ant kelių. Jis įsakė sulaužyti dvi apyrankes į smulkius gabalėlius. Po to Allah‘o Pasiuntinys pakvietė Ahl Suffe žmones – muhadžirus, neturinčius gyvenamosios vietos ir turto. Pranašas (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) padalino papuošalų gabaliukus jiems, o audinį padalino tiems, kas neturėjo drabužių. Po to jis pasakė: „Lai pasiunčia Allah‘as Savo malonę Fatimai! Už tai, kad ji paaukojo šią užuolaidą, Jis duos jai rojaus rūbus, o už apyrankes – rajaus papuošalus“ [39] (Bihar, t. 43, psl. 83-84; Makaram al-Ahlak, psl. 94-95; Muntahi al-Amal, psl. 159-160; Manakib Šahr Ašub, t. 3, psl. 121). Badas ir dangiškasis maistas Abu Said Hudri sako: „Kartą Ali ibn Abi Talib (lai būna taika su juo!) buvo labai alkanas ir kreipdamasis į Fatimą pasakė: „Ar pas mus namuose yra maisto?“ Ji atsakė: „Pas mus nėra maisto, aš prisiekiu Dievu, kuris išrinko pranašiškai misijai mano tėvą, o tave išrinko Pranašo atstovu! Jau dvi dienos kai mes neturime maisto, išskyrus tą truputį, kurį aš daviau tau, teikdama pirmenybę tau ir dviems mūsų vaikams, Hasan‘ui ir Husein‘ui“. - O, Fatima! Tai kodėl gi tu nepasakei nieko man, kad aš galėčiau ką nors nupirkti? - O, Abu al-Hasan! Man gėda prieš Allah‘ą prašyti tavęs ko nors, kai tu neturi galimybių padaryti tai. Imamas Ali (lai būna taika su juo!) pasikliaudamas Dievu išėjo iš namų ir paėmė skolon vieną dinarą. Jis ruošėsi ką nors nupirkti šeimai, bet kelyje sutiko Mekdad‘ą ibn Asvad‘ą. Diena buvo karšta, saulė kaitino ir žemė įkaito nuo žaros. Mekdad‘as dėl to jautė kančias. Ali sujaudino Mekdad‘o padėtis ir jis paklausė: „O, Megdad! Kakia buvo priežastis to, kad tu išėjai iš namų tokiu karštu oru?“ - Abu al-Hasan! Palikit mane ir neklausinėkit apie mano padėtį! - Broli! Aš negaliu palikti tavęs taip ir nesužinojęs tavo reikmių. - O, teisingųjų valdytojau! Vardan Dievo, palikit mane ir neklausinėkit manęs apie nieką. - Megdad, tu nepaslėpsi nuo manęs savo problemos. - Kadangi jūs verčiate, aš pasakysiu. Prisiekiu Allah‘u, kuris išrinko Muhammed‘ą Pranašu, o jus – jo įpėdiniu, niekas nebūtų manęs privertęs išeit iš namų, jei ne badas, kuris kankina mane ir mano šeimą. Aš išėjau iš namų tuo tarpu, kai mano artimieji verkė iš bado. Aš negalėjau iškęsti šito ir palikau namus liūdesyje ir turėdamas viltį rasti maisto šeimai. Jo šviesybė Ali pradėjo verkti ir pasakė: „Ta pačia priesaika, kuria prisieki tu, prisiekiu ir aš. Aš taip pat išėjau iš namų dėl tos priežasties. Aš paėmiau skolon vieną dinarą ir atiduodu jį tau“. Atidavęs monetą Mekdad‘ui, Imamas Ali patraukė į Pranašo mečetę, kur jis atliko dienos, pavakario ir vakaro maldas. Baigus vakaro maldą Pranašas pamatė Ali, kuris buvo pirmoje besimeldžiančiųjų eilėje. Jis ženklu leido suprasti, kad Ali sektų paskui jį. Ali pasisveikino su Pranašu. Atsakęs į pasveikinimą, jis paklausė: „O, Abu al-Hasan, ar yra pas tave ko nors vakarienei, kad aš galėčiau eiti kartu su tavim?“ Ali nuleidęs galvą tylėjo, nežinodamas, ką atsakyti. Allah‘o Pasiuntinys (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) žinojo monetos istoriją (pas ką buvo paimta skolon ir kam atiduota moneta). Aukščiausiasis Allah‘as įsakė Pranašui tą naktį būti Ali namuose. Pranašas, matydamas Ali tylėjimą, pasakė: „O, Abu al-Hasan! Kodėl tu nesakai „ne“, kad aš pasilikčiau arba „taip“, kad eičiau su tavim?“ Ali, kaip pagarbos ženklą Pranašui, pasakė: „Maloniai prašom, aš jūsų paslaugom“. Paėmęs Ali už rankos, Allah‘o Pasiuntinys patraukė į dukros namus. Kai jie įėjo į namą, jos šviesybė Fatima baigė skaityti vakaro maldą. Už jos stovėjo gražūs indai su maistu, kurio kvapas sklido visuose namuose. Išgirdusi Allah‘o Pasiuntinio balsą, Fatima pasveikino jį. Muhammad‘ui (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) ji buvo pats mylimiausias ir brangiausias žmogus. Atsakęs į Fatimos pasveikinimą, Pranašas pasakė jai: „Kaip tu praleidai šią dieną? Lai pasiunčia Allah‘as tau Savo malonę! Duok mums vakarienę“. Jos šviesybė Fatima (lai būna taika su ja!) atnešė maistą Pranašui, o Ali, pamatęs maistą ir pajautęs jo skanų aromatą, labai nustebo ir paklausė: „Fatima! Iš kur šis maistas į kurį panašaus aš dar nemačiau?“ Jo šviesybė Allah‘o Pasiuntinys, padėjęs ranką ant Ali peties, pasakė: „Ali! Tai apdovanojimas tau nuo Allah‘o už tavo geraširdiškumą. Iš tikrųjų, Allah‘as duos maisto kam norės be skaičiaus“ [40] (Sura 3, ajatas 37). Po to Allah‘o Pasiuntinys pradėjo verkti ir pratęsė: „Šlovė Allah‘ui, kuris suteikė jums Savo malonę dar iki to, kol jūs paliksite šį pasaulį. Tu, o Ali, esi kaip Zacharijas, o tu, Fatima, esi kaip Mariam, Imran‘o dukra“ [41] (Šis hadisas nesako, kad Ali toks kaip Zacharijas, o Fatima tokia kaip Mariam, nes aukščiau pateiktuose hadisuose buvo įrodyta, kad geriausias žmogus po Islamo Pranašo yra Ali, o tarp moterų nėra lygių Fatimai. Šiame hadise yra nurodoma tik aukšta Ali ir Fatimos padėtis (lai būna taika su jais!). Panašiai tam, kaip kai kurie Korano ajatai komentuoja kitus ajatus, taip pat ir hadisai, kurių paaiškinimą mes galim rasti tyrinėdami kitus hadisus.). Allah‘o Pasiuntinys perskaitė jiems ajatą: „Kiekvieną kartą, kai Zacharijas užeidavo pas Mariam į mihrabą, jis rasdavo pas ją maisto“. Tie, kas buvo su Pranašu Mubahilia metu [42] (Mubahilia – bendras (abipusis) prakeikimas). Visi chadisų tyrinėtojai, istorikai ir šventojo Korano tyrinėtojai sako tai, kad Fatima – Zahra (lai būna taika su ja!) viena iš 5 žmonių, kurie dalyvavo Mubahilia su Nadžrano krikščionimis. Dalyvavimas Mubahilia, be jo dalyvių didingų savybių ir aukšto pasiekimo yra svarus įrodymas to, kad Pranašo (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) šeima (giminė) yra Ali, Fatima, Hasan ir Husein (lai būna taika su jais!). Ir daugiau niekas iš Pranašo giminių ar žmonų nepriskaičiuojamas prie tyrųjų. Trumpa Mubahilia istorija: Grupė krikščionių iš Nadžrano atėjo pas Pranašą ir kalbėjo apie Jėzų. Pranašas perskaitė jiems šį ajatą: „Iš tikrųjų, Isa (Jėzus) prieš Allahą prilygsta Adomui: Jis sukūrė jį iš dulkių, paskui pasakė jam: „Būk!“ ir jis atsirado“ [43] (Sura 3, ajatas 59). Krikščionys nepriėmė to ir ėmė prieštarauti. Ir tada buvo Allah‘o atsiūstas ajatas „Mubahilia“, kuriame buvo duotas įsakymas: „Kas ginčysis su tavim apie tai po to, kai atėjo ženklas, tai pasakyk: „Ateikite, pakviesime mūsų sūnus ir jūsų sūnus, mūsų moteris ir jūsų moteris, ir mus pačius ir jus pačius, o paskui iškviesim ir nukreipsim Allah‘o prakeikimą ant melagių“ [44] (Sura 3, ajatas 61). Mubahilia – tai kai priešingos pusės, nesutariančios kažkokiu klausimu, siunčia vieni kitiems Allah‘o prakeikimą ir prašo Dievo, kad Jis pasiūstų bausmę tiems, kurie yra melagiai. Nadžrano krikščionys iš pradžių sutiko su abipusiu prakeikimu ir susitarė, kad kitą dieną paskirtoje vietoje jie įvykdys Mubahilia. Bet kai jie išėjo iš Pranašo, susirinko visi kartu ir pradėjo kalbėtis apie įvyksiantį reikalą, pagrindinis šventikas pasakė: „Jeigu rytoj Muhammed‘as ateis į paskirtą vietą kartu su savo šeima (Ah-al-Beit), nesutikite su abipusiu prakeikimu. Jeigu jis ateis su bendražygiais, tada nieko baisaus. Vadinasi jis ne tikras Pranašas“. Kitą dieną Allah‘o Pasiuntinys kartu su Ali, Fatima, Hasan‘u ir Husein‘u atėjo į paskirtą vietą atlikti Mubahilia. Pranašas pasakė savo šeimai: „Kai aš kreipsiuosi į Allah‘ą su prašymu, jūs sakykite „Amin“. Krikščionys, pamatę su kuo atėjo Pranašas, labai išsigando ir patvirtino, kad jo darbas atitinka kitų Pranašų metodą. Jie pradėjo prašyti Pranašo nevykdyti dvipusio prakeikimo ir sudaryti su jais taiką [45] (Manakib Šahr Ašub, t. 2, psl. 142-144; Kašf al-Gumme, t. 1, psl. 425-426; Muntahi al-Amal, psl. 114, 117, 176, 177. O taip pat sunitiškose knygose: „Sahih“ Muslim, „Musnad“ Ahmad ibn Hanbala tafsire Zamahšari.). Kankinės mirtis Po to, kai Allah‘o Pasiuntinys paliko šį laikiną pasaulį, įvairūs sunkumai ir problemos teikė Fatimai daug skausmo, darė jos gyvenimą kartų ir nepakeliamą. Iš vienos pusės brangaus tėvo mirtis, kurį Fatima labai mylėjo, iš kitos pusės priešų suokalbiai ir klastingos intrigos, kurie užėmė šalies valdymą, kuris priklausė jo šviesybei Ali (lai būna taika su juo!), teikė Fatimai skausmą ir kančias, dvasinį ir fizinį kentėjimą. Islamo istorijoje pažymėta, kad problemos, skausmas ir kiti įvykiai tapo priežastimi to, kad po Pranašo mirties Fatima verkė ir buvo giliame liūdesyje. Kartais ji eidavo prie Pranašo kapo arba prie Islamo kankinių kapų ir daug verkė [46] (Beit al-Ahzan Muhaddis Kumi, psl. 137, 141). Būdama namuose ji taip pat buvo gedulo ir liūdesio būsenoje. Medinos žmonės ėmė skųstis dėl nuolatinių Fatimos raudų ir verksmo, neva atnešančių jiems kančias, tada jo šviesybė Ali prie Baki‘ kapinių pastatė Fatimai nedidelį kambarį, pavadintą „Beit al-Ahzan“. Jos šviesybė Fatima kiekvieną rytą, pasiėmusi su savim Hasan‘ą ir Husein‘ą, eidavo ten ir iki vakaro verkdavo. Kai ateidavo naktis, teisingųjų valdytojas Imamas Ali ateidavo į „Beit al-Ahzan“ ir pasiimdavo Fatimą namo. Tai tęsėsi iki to laiko, kol ji sunkiai nesusirgo [47] (Bihar al-Anvar, t. 43, psl. 177-178). Fatimos sielvartas buvo toks stiprus, kad matydama ką nors, kas primindavo jai Pranašą, ji stipriai verkė. Muazzin‘as (žmogus, skaitantis azaną – kvietimą maldai) Bilal‘as [48] (Bilal‘as – vienas iš Pranašo bendražygių) po Pranašo mirties nusprendė daugiau neskaityti azano. Kažkaip jos šviesybė Fatima pasakė: „Aš noriu išgirsti mano tėvo muazzino balsą. Bilal‘as, kaip pagarbos ženklą Fatimai, pradėjo skaityti azaną. Kai jis ištarė: „Allah‘as Didis!“, Fatima negalėjo sulaikyti ašarų, kai Bilal‘as pradėjo liudijimo priminimą apie Muhammed‘o (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) pranašišką misiją, jos šviesybė Fatima prarado sąmonę. Žmonės pradėjo prašyti Bilal‘o, kad jis nutrauktų azaną. Jie pagalvojo, kad Fatima paliko šį pasaulį. Bilal‘as nutraukė azaną neperskaitęs jo iki galo. Kai Fatima atsigavo ir paprašė Bilal‘o užbaigti azaną, jis nesutiko ir pasakė: „O, Pranašo dukra! Mano balsas suteikia jums skausmą ir aš bijau dėl jūsų gyvybės“ [49] (Bihar al-Anvar, t. 43, psl. 157; Beit al-Ahzan, psl. 140, 141). Galų gale, nepakeliamas sielvartas ir jai suteikti sužeidimai, tapo rezultatu to, kad ji susirgo. Džamali al-ul mėnesio 13 dieną arba džamali as-sani mėnesio 3 dieną, 11 hidžros metais, t.y. praėjus 75 arba 95 dienoms po Islamo Pranašo mirties, jos šviesybė Fatima paliko šį laikiną pasaulį. Jos šviesybės Fatimos (lai būna taika su ja!) kankinanti mirtis nuliūdino jos šalininkus.
Hadidža Pagal hadisus šventoji Hadidža (taika jai) buvo pirmoji moteris priėmusi Islamą. Iš tėvo ir motinos pusės ji priklausė kureišitų genčiai. Hadidžos tėvas – Huvailid‘as ibn Asad‘as, motina – Fatima bint Za‘d ibn Asam. Tokiu būdu, šventosios Hadidžos, teisingųjų Motinos, giminės linija pagl tėvo ir motinos liniją išeina iš kilnios arabų giminės. Hadidža turėjo tyrą širdį ir gavo religinį auklėjimą. Jis ir iki Islamo atsiradimo buvo žinoma „Tahiros“ vardu, kas reiškia tyra, skaisti ir buvo laikoma geriausia moterimi iš kureišitų genties. Egzistuoja versija, kad iki to, kol tapo Pranašo (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) žmona, jos šviesybė Hadidža buvo ištekėjusi ir turėjo vaikų, kita vertus biografai beveik jų nemini. To priežastis yra tai, kad jie savo knygose jie aprašo Hadidžos gyvenimo kelią tik nuo to laiko, kai jai teko garbė tapti Pranašo (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) žmona. Po vyro mirties Hadidža netekėjo, nors jai piršosi žinomiausių kureišitų genčių atstovai. Ir per Allah‘o malonę ji gavo garbę tapti Dievo Pasiuntinio ir didžiojo Pranašo žmona. Hadidža buvo pirmoji jo žmona ir gyvenimo palydovė 25 metus. Būdama turtinga moterimi, ji kiekvienais metais parengdavo turgaus (prekinį) karavaną, kuris pagal savo dysį buvo lygus visiems kureišitų karavanams kartu paėmus. Ji samdė žmones, kurie tvarkė karavano prekybos reikalus. Tai žinodamas, Pranašo dėdė Abu Talib‘as atėjo pas Muhammad‘ą ir pasakė: „Tavo giminaičiai siunčia savo karavanus į Siriją, Hadidža, Huvailid‘o dukra, taip pat žada siūsti savo karavaną paskui juos ir ieško valdytojo, kuris lydėtų karavaną, jei tu jai pasiūlysi savo paslaugas, ji su malonumu sutiks“. Po šio pokalbio Abu Talib‘as patraukė pas Hadidžą ir pasiūlė jai priimti Muhammad‘ą jos prekybos reikalams tvarkyti. Hadidža su džiaugsmu priėmė jo pasiūlymą ir pridūrė: „Net jeigu tu pasiūlytum nepažystamą man žmogų, aš jį priimčiau, nes aš negaliu atsakyti gerbiamam giminaičiui“. Taip Pranašas (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) patraukė į Siriją su Hadidžos karavanu ir grįžo su didžiulėmis pajamomis (pelnu). Hadidža buvo dėkinga Muhammad‘ui už jo drąsą, patikimumą ir sugebėjimus prekyboje, ir širdies gilumoje jo panorėjo, kad Muhammad‘as kartu su kitais pasiūstų pas ją piršlius, bet gėdijosi prisipažinti jam apie tai ir nieko nesakė. Kartą Hadidža pasidalino savo paslaptimi su drauge Nafise, Yali ibn Umaie seserimi. Ji norėjo, kad draugė pakalbėtų su Muhammad‘u šia deliakačia tema. Ibn Sa‘d atpasakoja Nafise žodžius: „Hadidža – Huvailid‘o ibn Abdulaz‘o ibn Kasi dukra, buvo labai protinga, praktiška, turtinga moteris ir pranoko visus kureišitus gera kilme. Ir visi jos giminaičiai (gentiečiai) siuntė pas ją piršlius, nes jos sutikimo atveju jiems galėjo atitekti didžiulis turtas. Kai iš Sirijos grįžo prekybinis karavanas, kuriam vadovavo sąžiningas ir patikimas Muhammad‘as, Hadidža pasikvietė mane pas save ir pasakė: „Aš pasirinkau tave rimtam reikalui“. Į ką aš atsakiau: „Aš tau priklausau iki pirštų galiukų ir esu pasiruosusi tavo paslaugoms“. Hadidža pasakė: „Pakalbėk apie mane su Muhammad‘u“. Aš nuėjau pas Muhammad‘ą ibn Abdallah‘ą ir paklausiau jo: „Kodėl tu neišsirenki sau žmonos?“ Jis atsiprašė ir pasakė, kad jis neturi pakankamai galimybių sukurti šeimą, į ką aš atsakiau: -Kaip tu pasielgsi, jeigu aš tau nurodysiu moterį, kuri yra graži, turtinga ir lygi tau kilme? -Apie ką tu kalbi? -Apie Hadidžą. Po to įvykio praėjo nedaug laiko ir Muhammad‘as su savo dėde Hamza nuvyko pirštis. Nuvykęs pas Hadidžos dėdę Amr‘ą ibn Asad‘ą ibn Abdallazi Al-Fahri, Hamza pasakė: „Muhammad‘as pranoksta visus kuraiš genties jaunuolius savo patikimumu, garbe, bruožais ir protu, ir jis nori vesti Hadidžą...“. Ir taip, įvyko vestuvės, kurių liudininkais ir dalyviais buvo visa kuraiš diduomenė. Pranašas (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) taip kalbėjo apie Hadidžą: „Prisiekiu Dievu, aš neturėjau žmonos geresnės už Hadidžą. Tais laikais, kai visi buvo netikintys, ji pirmoji priėmė Islamą, kai visi mane atstūmė, ji patikėjo manimi. Ji nepagailėjo dėl manęs savo turto...“ Didysis Islamo Pranašas (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) netgi po Hadidžos mirties visada šiltai ją prisimindavo. Iš Ibn Abbas pasakojimo: „Kartą Pranašas ant žemės nubrėžė 4 linijas ir prabilo: „Ar jūs žinote, ką reiškia šios linijos?“. Jam atsakė: „Dievas ir Jo Pasiuntinys žino daugiau nei mes“. Į ką Pranašas atsakė: „Tai geriausios iš rojaus moterų: Hadidža, Huvailid‘o dukra; Fatima, Muhammad‘o dukra; Mariam, Jėzaus motina ir Asija, Mozahem‘o dukra“. Pirmaisiais Pranašo misijos metais kureišitai labai spaudė Islamo Pranašą (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) ir jis buvo priverstas persikelti ir gyventi su savo giminaičiais ir bendražygiais kalnų tarpeklyje „Šab Abi Talib“. Hadidža nusekė paskui jį ir visada buvo šalia Pranašo tais sunkiais metais. Istorikai rašo: „Pranašas (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) ir Hadidža neteko viso jų turto. Bet tikėjimas Aukščiausiuoju suteikė jiems jėgų iškęsti alkį, persekiojimą ir visus tuos sunkumus, su kuriais jiems teko susidurti. Visa tai atsiliepė jos sveikatai. Hadidža labai nusilpo ir greitai po grįžimo į Mekką, taip ir nepasitaisiusi, paliko šį trumpalaikį pasaulį“. Tais pačiais metais mirė ir Pranašo dėdė – Abu Talib‘as, dėl to, kad Pranašas (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) prarado pačius artimiausius ir svarbiausius žmones, kurie jam buvo patikima atrama gyvenime, istorijoje tie metai buvo pavadinti „gedulo ir liūdesio“ metais.
Jos šviesybės Fatimos Masume trumpa biografija
Vardan Allah‘o Maloningojo, Gailestingojo
Didingiausias šios atsidavusios moters vardas – Fatima, bet labiausiai ji žinoma Masumos vardu (tai reiškia tyra, skaisti). Jos kilnusis tėvas Musa ibn Džafar buvo septintasis musulmonų, Pranašo ir jo tyros giminės (taika jiems visiems) pasekėjų vadovas. Jos šviesybės motina, visų gerbiama ponia Nadžma Hatun, taip pat buvo ir jo šviesybės aštuntojo imamo Ali ibn Musos Riza‘os motina (tegu būna taika su jais). Tokiu būdu Masume ir imamas Riza tikri brolis ir sesuo. Jos šviesybė Fatima Masume gimė Medinoje 173 mėnulio hidžros metais 1-ą zu-l-kado mėnesio dieną. Praėjo nedaug laiko, kai jai jau pačioje vaikystėje teko patirti nelaimę. Jos didingasis tėvas, būdamas Haruno-al-Rašido kalėjime Bagdado mieste, mirė kankinio mirtimi už tikėjimą, todėl tolesnis jos auklėjimas ir priežiūra atiteko jos visų gerbiamam broliui, jo šviesybei Ali ibn Musai Rizai (tegu būna taika su juo).
200 mėnulio hidžros metais, dėl nesibaigiančių kalifo Mamuno iš Abbasidų dinastijos grasinimų, imamas Riza buvo ištremtas į Mervo miestą, bet per šį priverstinį persikėlimą į Horasan provinciją kartu su savimi nesugebėjo pasiimti nieko iš savo šeimos narių. Po metų, po Ali ibn Musos Rizos persikėlimo, jos šviesybė Masume, be galo norėdama susitikti su savo broliu, kartu su kai kuriais iš savo brolių ir giminaičių patraukia į Horosaną. Šios kelionės metu kiekviename mieste ir vietovėje ją džiaugsmingai sutiko paprasti žmonės. Šios kelionės metu Masume kaip ir didingoji Zeinab, atnešė tikintiesiems žinią apie jos brolio Ali ibn Musos Rizos išvarymą ir spaudimą. Taip pat ji atvirai žmonėms pasakojo apie tyrosios Pranašo šeimos ir savo pačios pasipriešinimą prieš žiaurų Abbasidų režimą. Būtent dėl tos priežasties, tuo metu, kai jos šviesybės Masume karavanas pasiekė Safe miestą, grupė tyrosios Pranašo giminės (taika jiems visiems) priešų, palaikoma ir įgaliota šitam priespaudos režimo, užtvėrė kelią ir pradėjo susirėmimą su jos šviesybės Masume bendrakeleiviais. Per šį susirėmimą visi šio karavano vyrai žuvo kaip kankiniai už tikėjimą, o pati jos šviesybė, kaip liudija šaltiniai, pasiekę mus, buvo nunuodyta. Dėl tos priežasties, o taip pat pasekoje didžiulio sielvarto dėl nekaltai žuvusių, Fatima Masume sunkiai susirgo ir daugiau neturėjo galimybės tęsti kelionės į Horasano pusę. Savo tolimesnio buvimo tikslu ji pasirinko Kumo miestą. Ji paklausė: „Koks nuotolis tarp Safe ir Kumo miestų?“ Jei atsakė, po ko ji pasakė: „Nugabenkite mane į Kumo miestą, nes aš girdėjau kaip mano tėvas sakė, kad Kumas – tai Pranašo ir jo tyrosios giminės (taika jiems visiems) pasekėjų centras“.
Labiausiai gerbiami Kumo miesto gyventojai, išgirdę šią džiaugsmingą žinią, suskubo pasitikti jos šviesybės. Apie 23-ią rabi al-avval mėnesio dieną 201 mėnulio hidžros metais, jos šviesybės Fatimos Masume neštuvai, apsupti daugybės žmonių, pasiekė šventąjį Kum miestą. Fatimos Masume kupranugarės pavadį laikė Musa ibn Hazradž, Ašaritų giminės seniūnas (vyresnysis). Po to, vietovėje, kuri dabar vadinama „Pasaulio aikšte“, priešais Musos ibn Hazradžo namus, jos šviesybės kupranugarė atsiklaupė ant kelių, todėl garbė priimti pas save kaip viešnią atiteko šių namų šeimininkui. Tik 17 dienų ši atsidavusi moteris pragyveno Kumo mieste. Visą šį laiką Fatima Masume praleido tarnaudama Dievui ir atlikdama slaptą išpažintį, nukreiptą Aukščiausiąjam. Jos šviesybės tarnavimo Dievui vietoje mūsų laiku yra medresė Satie „Beit al nur“, kuri ir dabar yra jos šviesybės pasekėjų piligrimystės vieta. Pagaliau, 10-ą pabia-as-sani mėnesio dieną, o kitais šaltiniais 12-ą rabia-as-sani dieną 201 mėnulio hidžros metais, jos šviesybė Fatima Masume būdama giliame liūdesyje ir sielvarte, taip ir nesugebėjusi susitikti su savo broliu, paliko šį trumpalaikį pasaulį. Šį mirtis sukėlė didžiulį sielvartą ir skausmą visų Pranašo ir jo tyrosios giminės (taika jiems!) pasekėjų. Kumo miesto gyventojai laikydamiesi visų apeigų palaidojo jos tyrą kūną toje vietoje, kur jis yra ir šiandien. Tais laikais ta vieta buvo už miesto ribų ir vadinosi „Babilono sodu“. Kai laidotuvių procesija pasiekė tą vietą, po to kai kapas jau buvo paruoštas, tarp žmonių kilo ginčas dėl to, kas gi turi atiduoti šį tyrą kūną žemei. Netikėtai iš Mekkos pusės pasirodė du raiteliai, kurių veidai buvo uždengti. Tie du, greitai pasiekę laidotuvių vietą, iš pradžių perskaitė namaz‘ą, kuris atliekamas prie mirusiųjų. Po to vienas iš jų nusileido į duobę, o kitas perdavė jam tyrąjį Fatimos Masume kūną. Tie du, po to, kai kūnas buvo atiduotas žemei ir visos laidotuvių apeigos baigtos, nesakydami niekam nei žodžio, sėdo ant žirgų ir paliko tą vietą. Kai kurių liudijimų pagrindu, tie du – Aukščiausojo įrodymas žemėje: imamas Riza ir imamas Džavad (taika jiems!), nes pagal šariatą tyrojo (skaisčiojo) kūną atiduoti žemei turi tik kitas tyrasis.
Taip pat, kaip Pranašo (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) dukros Fatimos Zahros skaistųjį kūną nuplovė, suvyniojo į įkapes ir atidavė žemei imamas Ali (tegu būna taika su juo). Šventosios Mariam (Marijos) kūną nuprausė asmeniškai pranašas Isa (Jėzus).
Po jos šviesybės laidotuvių, Musa ibn Hazradž pastatė altaną (pavėsinę) prie jos kapo, kuri stovėjo iki 256 mėnulio hidžros metų. Tais metais jos šviesybė Zeinab, imamo Džavado (taika jam) dukra, pastatė kupolą ant savo atsidavusios giminaitės kapo. Nuo to laiko, šis didingos Islamo dukros šventas kapas, tapo tikrai mylinčių ir atsidavusių Pranašo ir jo tyrosios giminės (taika jiems) pasekėjų piligrimystės vieta.